Ignas Jonuška

„Gimiau 1995 08 09 Vilniuje. Čia ir užaugau. Baigiau Mykolo Biržiškos gimnaziją 2014 metais. Įgijau Programų sistemų bakalaurą Vilniaus Universiteto Matematikos ir Informatikos fakultete.
Apie ką svajojau vaikystėje, nepamenu. Tokios kaip vienos labiausiai įstrigusios svajonės neišskirčiau. Turbūt kaip daugelis kokiu policininku, gaisrininku ar astronautu. Šiek tiek paaugęs norėjau būti restorano šefas.
Sportuojant laisvo laiko nelabai kaip ir lieka. Bet laisvalaikiu dalyvauju protmūšiuose, skaitau, žiūriu filmus/serialus, mėgstu kompiuterinius žaidimus. Domiuosi sportu (krepšiniu, futbolu, lengvąja atletika, ledo rituliu). Mėgstu istoriją, knygai nerandu daug laiko, tad žiūriu serialus, filmus apie istorinius įvykius. Patinka keliauti, ką daugiausiai darau paskutines tris vasaras.
Sportuoju nuo pirmos klasės.  Pradėjau nuo krepšinio. Porą metų lankiau lengvąją atletiką ir galiausiai apsistojau ties rankiniu, t.y. nuo 16 metų.  O va kodėl pasirinkau rankinį,  geras klausimas. Rankinis daugiau mažiau visada buvo kaip variantas. Bet atėjau pakankamai vėlai sportuoti prieš tai išbandęs kitas sporto šakas. O išbandyti rankinį paragino tėvų pažįstama buvusi rankininkė, dabar mokytoja Genovaitė Tonkienė. Savo idealu laikyčiau Virgilijų Alekną. Labiausiai žavi, koks išlaikytas ir ramus žmogus jis yra. Toks šiuolaikinis Antikos laikų atletas.  Mano nuomone geras rankininkas turi būti protingas, nes aikštėje vienu metu vyksta labai daug veiksmo, tiek puolime, tiek gynyboje, tad teisingas įvykių įvertinimas labai palengvina žaidimą. Dar pridėčiau, kad universalus ir gerai fiziškai pasiruošęs.
Sportuoti mane motyvuoja siekis laimėti, įrodyti, kad ne veltui 10 mėnesių kasdien eini į salę ir lieji prakaitą. Taip pat komandos draugai, juokeliai rūbinėje. Jeigu ne sportas nepažinočiau turbūt nė vieno iš jų. Kartais susimąstau, kodėl aš sportuoju, bet kai tai darai 16 metų, tai jau patapo kasdienybe ir net neįsivaizduoju, ką reiktų veikti jei nesportuočiau. Būna dienų, kai nesinori net eit, bet užtenka laisvo savaitgalio ir jau vėl lauki treniruotės.
Jau keturis metus esu VHC „Šviesoje“. Visko buvo, visokių rungtynių. Bet išskirčiau dvi. 2016-2017 m. sezono atkrintamosiose antrose rungtynėse prieš HC „Vilnių“, kuomet prireikė dviejų pratęsimų. Pamenu, kad sunkiai užmigau nuo to, ant kiek emociškai išsikroviau per tas varžybas.
Kitos – trečiosios pusfinalio rungtynės prieš „Granitą” praėjusį sezoną. Apie jas daug pasakot nereikia, užtenka pasižiūrėti Karolio įvartį ir kas toliau vyko aikštėje.” .