Valdas Drabavičius

„Gimiau Vievyje. 1990 m. birželio 21 d.  Čia ir augau iki 19 metų. Baigiau Vievio gimnaziją. Baigęs mokslus gimtajame miestelyje, išvažiavau studijuoti į Vilnių, kur baigiau Lietuvos edukologijos universitete kūno kultūros specialybę. Šiuo metu esu kūno kultūros mokytojas, vienoje iš Vilniaus m. mokyklų.
Vaikystėje norėjau būti daug kuo, manau, kaip ir visi vaikai, policininku, gaisrininku, kosmonautu, krepšininku, futbolininku ir t.t. 
Laisvalaikio nelabai turiu, bet laisvu metu susitinku su draugais, mėgstu kiną, kažkur skaniai pavalgyti, tiesiog pasivaikščioti, nevengiu ir aktyvesnio laisvalaikio (tinklinis, dviračiai, bėgiojimas). Sportas su manim nuo vaikystės. Jei žiūrėti nuo pradžių, tai sportuoju nuo 1 ar 2 klasės, ten pradėjau žaisti kvadratą. Sekėsi gana neblogai. Vėliau prasidėjo visos kitos sporto šakos. Bandžiau viską, kas buvo įmanomą mano mokykloje – tai lengvoji atletika (bėgimas, ieties metimas, šuolis į tolį), futbolas, krepšinis, rankinis. Jeigu kalbėti apie rankinį, tai esu žaidęs rankinį dar mokykloje kelis metus, paskui keliai išsiskyrė dėl to, jok nebebuvo norinčių žaisti ir nebeliko komandos. Išvažiavus studijuoti, vėl atsirado galimybė ir tesiu tai gana sėkmingai. Į „VHC Šviesą“ atkeliavau 2007-2008 m. sezone.
Šią sporto šaką pasirinkau todėl, kad dar vaikystėje mačiau kaip žaidžia mano brolis, manau visi jaunesnieji broliai lygiuojasi vienaip ar kitaip į savo vyresniuosius brolius, norėjau būti toks kaip mano brolis ir pasitaikius progai pasinaudojau brolio pasiūlymu išbandyti save rankinyje, taip ir ,,užkabino“. Geras rankininkas, turi būti tvirto charakterio, užsispyręs, gebantis per sekundės dalį priimti teisingiausią sprendimą. Jei kalbant apie lyderio savybes, tai turi nebijoti imtis iniciatyvos, bei būti pavyzdžiu visai savo komandai, būti atsidavęs komandai 100%.
Sportininko idealo, kaip sportininko galbūt dabar išskirti negalėčiau, kaip asmenybė, tai galėčiau įvardinti – Zlatan Ibrahimovič. O iš sporto pusės, tai aš siekiu būti kažkam idealu, o ne lygiuojuosi į kažką. 
Apie motyvaciją sportui? Manau tai yra kraujyje, sportininko motyvuoti neturi niekas, tiesiog atsikeli ryte ir žinai, kad šiandien eisi į sporto salę ir liesi ten prakaitą ir atiduosi visas jėgas. O kas skatina kiekvieną dieną eiti į salę sportuoti ir siekti sportinių tikslų, tai manau atsakomybė prieš komandą, trenerius, sirgalius, artimus žmones ir žinoma pergalės bei troškimas būti geriausiu, jeigu tu nenori būti geriausiu, tu nesi sportininkas. 
Labiausiai įsimintiniausių rungtynių, manau, dar nebuvo, bet jos netolimoje ateityje. Iš tų kurios buvo, tai galbūt 2017 – 2018 m. sezono pusfinalyje po pirmų pralaimėtų rungtynių prieš Kauno „Granitą-Karį”, antros serijos rungtynės, komanda buvo neatpažįstama, priešininkams leidome pelnyti per kėlinį tik 5 įvarčius. Tai buvo kažkas neapsakomo, kas mus ir nuvedė manau iki pat finalo. 
Mano gyvenimo kredo: Elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Mano kredo sporte – Nori būti geriausias – turi nugalėti geriausią”.